Kai prieš devynerius metus Lietuvoje lankėsi Sakartvelo moterų rinktinė, jos jauniausia žaidėja Ana Cheminava patraukė MFA „Žalgirio-MRU“ vadovo Svajūno Stravinsko dėmesį. Netrukus Ana su žalgirietėmis jau plušo dviejų savaičių pasiruošimo stovykloje Baltarusijoje, o iškart po to tapo pirmąja sostinės komandos legioniere. Tuomet nei klubas, nei futbolininkė negalėjo nutuokti, kad bendradarbiavimas prasitęs bent iki dešimtmečio, o Lietuvą Ana vadins savo antraisiais namais.
„Kai pagalvoju, kiek metų prabėgo čia, pačiai nesitiki. Aišku, prie to prisidėjo ir faktas, kad per tuos metus nemažai laiko praleidau Sakartvele. Čia čempionatas būdavo trumpas, tad vykdavau namo studijuoti.
Galiausiai, ir čia Lietuvoje pradėjau jaustis kaip namie – čia turiu labai daug artimų žmonių ir ne tik kalbant apie MFA „Žalgirį“. Turbūt, tie žmonės, kuriuos čia sutikau, ir lėmė, kad taip ilgai pasilikau čia. Nuo pat pirmos dienos buvau priimta labai šiltai, man buvo labai lengva adaptuotis, tad jaučiuosi suradus savo vietą“, – kalbėjo A.Cheminava.
Ir visai netrukdė, kad nemoki lietuvių kalbos?
Dažnai sulaukiu klausimo, ar turėjau mokytoją, kuris mane išmokė lietuvių kalbos (šypsosi)? Vieno – ne. Mano mokytojos buvo mano komanda ir artimi žmonės, kuriuos čia pažinau. Su visais stengiausi kalbėti tik lietuviškai, o tai palengvino patį procesą. Visada galvojau, kad būnant legioniere ir norint tapti visaverte komandos dalimi, tiesiog privalai suprasti, ką tau sako. Esu laiminga, kad man pavyko tai padaryti.
Per tą laiką, kol esi čia, MFA „Žalgiris-MRU“ turėjo ir geresnių laikų, ir sunkesnių. Kas tau asmeniškai labiausiai yra įstrigę?
Buvo sunkus laikas, kai patyriau sunkią traumą, o jos gydymas truko beveik metus. tuo metu „Žalgiris“ žaidė Pirmoje lygoje. Tiesą sakant, man tai buvo neįtikėtina, nes „Žalgiris“ yra stipri komanda, kuri privalo varžytis A lygoje dėl aukščiausių vietų. Būtent tai yra įstrigę iš gražiosios pusės. Praėjusiais metais, kai iškovojome antrą vietą, patyriau geriausią jausmą čia būnant Lietuvoje. Visos merginos buvo euforijoje, todėl labai smagu buvo prisidėti prie tokios komandos sėkmės. „Žalgiris-MRU“ yra ambicinga komanda ir mes visos bandome nesustoti, o toliau tobulėti.
Nejau, per tiek laiko nebuvo iškilęs klausimas, ką aš čia tiek ilgai veikiu? Kas labiausiai tave laikė Lietuvoje?
Be abejo, kaip žaidėjai, toks klausimas buvo iškilęs ir ne vieną kartą. Kodėl aš esu Lietuvoje ir kodėl neišbandau savęs stipresnėje lygoje? Atakymas visada būdavo tas pats – „Žalgiris“ man suteikė tokias galimybes, kurios atsisakyti tiesiog negaliu. Jaučiuosi laiminga būdama čia, turiu galimybę studijuoti čia ir kaupti patirtį kaip futbolo trenerė.
Kalbant apie treniravimą, tai su 2009 metų mergaitėmis jau spėjai tapti Lietuvos čempionėmis. Ką gali pasakyti apie šią mergaičių grupę?
O, taip.. tai yra nauja itin maloni patirtis. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjome taip sėkmingai pasirodyti čempionate. Turime labai daug talentingų mergaičių, kurioms akademija suteikia visas galimybes tobulėti. Visame pasaulyje moterų futbolui yra skiriama vis daugiau dėmesio ir finansavimo, o tai reiškia, kad suaugusios jos turės dar daugiau galimybių pasirodyti iš geriausios pusės.
Šiemet įstojai į Mykolo Romerio universitetą. Kaip tai įvyko? Ir kodėl?
Akademijos bendradarbiavimas su MRU buvo vienas didžiausių pasiekimų. Dabar mūsų komandos žaidėjos gali ne tik žaisti, bet ir futbolą derinti su mokslais. Taip pat gyventi sostinėje, kur, neslėpkime, gyvenimas yra žymiai linksmesnis nei kitur (šypsosi).
Straipsnio autorius: sportas.lt