Lietuvos moterų futbolo asociacijos (LMFA) A lygos 3-iojo turo rungtynėse Vilniaus MFA „Žalgiris“-MRU ekipa išvykoje 1:0 įveikė Kauno rajono „Hegelmann“ komandą, o vienintelio įvarčio autore tapo sostinės ekipos legionierė iš Jungtinių Amerikos Valstijų Arianna Veland Lynn.

„Mano abu tėvai buvo sportininkai – mama žaidė krepšinį, o tėtis – amerikietišką futbolą. Tad vaikystėje aš išbandžiau daug įvairiausių sporto šakų ir viena iš jų buvo futbolas. Esu kilusi iš Nebraskos valstijos, ten futbolas nėra labai jau populiarus, bet man jis labai patiko. Pradėjau lankyti futbolo treniruotes būdama 3 metų ir labai anksti supratau, kad noriu savo ateitį susieti su šiuo sportu. Žaidžiau įvairiose mokyklų komandose, o 2016 metais įstojau į Ilinojaus universtitetą ir ketverius metus rungtyniavau NCAA studenčių futbolo pirmenybėse“, – teigė NCAA čempionate 74 rungtynes sužaidusi ir 10 įvarčių pelniusi futbolininkė.

– Arianna, kaip galėtum apibūdinti NCAA futbolą?

– Studentų lygmenyje futbolas yra gan skirtingas, vienur dominuoja fizine jėga grindžiamas žaidimas, kitur – daugiau techniškų žaidėjų. Ilinojaus universiteto komanda žaidžia „Big Ten“ konferencijoje, pas mus buvo daugiau fizinės jėgos, kovos, atletiškumo ir gal kiek mažiau techninių vingrybių. Tačiau aš asmeniškai mėgstu ne tik bėgti ir kovoti, man patinka žaisti su kamuoliu, patinka organizuoti komandos atakas, taip pat – ir jas užbaigti. Manau, kad turiu neblogą smūgį, galiu atakuoti iš tolimos distancijos, taip pat pasižymiu geru šuoliu, tad dažnai dalyvauju kovoje dėl aukštų perdavimų, standartinėse situacijose ir panašiai.

– Baigusi studijas pradėjai profesionalės karjerą. Kokie buvo pirmieji žingsniai ir patirtys?

– 2020 m. rugsėjį pasirašiau pirmąją profesionalią sutartį su antroje pagal pajėgumą Vokietijos moterų futbolo lygoje žaidusia FC „Würzburger Kickers“ komanda. Tiesa, tikro vokiško futbolo skonio paragauti nespėjau, nes Vokietijoje sužaidžiau vos kelias rungtynes, o rudenį dėl naujos COVID-19 pandemijos bangos čempionatas buvo sustabdytas.

2021 metų sausį agentas pasiūlė persikelti į Švediją. Prisijungiau prie šios šalies Pirmoje lygoje žaidusios „Morön BK“ ekipos ir čia praleidau bene sėkmingiausią karjeros etapą. Futbolo lygis buvo tikrai aukštas, varžovės pajėgios ir talentingos, o fiziškumu Švedijos Pirma lyga man priminė „Big Ten“ konferenciją, kurioje žaidžiau su Ilinojaus universitetu. Man toks žaidimo stilius buvo parankus, be to, „Morön BK“ komandoje žaidžiau puolime, taip vadinamoje „False 9“ pozicijoje, tad galėjau užsiimti atakų kūrimu ir užbaigimu. Švedijoje pernai iš viso pelniau 10 įvarčių, atlikau dar bent 4 ar 5 rezultatyvius perdavimus ir po sezono sulaukiau pasiūlymo iš Rusijos Maskvos CSKA moterų futbolo komandos.

Vasarį su šia komanda tris savaites treniravausi Turkijoje, ruošėmės sezonui, bet vasario 24 dieną prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas sugriovė visus planus. Visos amerikietės futbolininkės nutraukė sutartis su Rusijos komandomis, aš taip pat nusprendžiau ieškoti kitos komandos. Visgi kovo mėnesį Europoje jau buvo pasibaigęs žaidėjų perėjimų laikotarpis, variantų tikrai nebuvo daug, galvojau, kad teks grįžti į Jungtines Amerikos Valstijas, bet tada mano agentas pasiūlė prisijungti prie MFA „Žalgiris“-MRU ekipos. Norėjau likti Europoje, tad ilgai nedvejodama apsisprendžiau – ir nuo kovo vidurio esu Vilniuje.

– Ar jau spėjai susipažinti su Vilniumi?

– Kadangi turime nemažai laisvo laiko, tad galėjau gan rimtai apžiūrėti miestą. Tikriausiai nebūsiu originali, bet man labai patinka senamiestis, Vilnelės pakrantės. Įsibėgėjant pavasariui miestas darosi vis žalesnis – ir dar gražesnis. Kai tik atvykau į Lietuvą buvo gan šalta, bet dabar jau pradedu mėgautis ir oru, ir pačiu miestu.

– LMFA A lygoje jau turėjai galimybę išbandyti jėgas rungtynėse su čempionėmis Šiaulių „Gintros“ futbolininkėmis ir Kauno rajono „Hegelmann“. Kokie įspūdžiai?

– Mačas su „Gintra“ buvo labai sunkus, nes varžovių gretose žaidžia labai pajėgios futbolininkės, aukšto lygio legionierės. O ir pati Šiaulių komanda demonstravo kokybišką žaidimą, pastebėjau, kad tai gerai sustyguota, taktiškai ir techniškai pasirengusi ekipa. Tad mums buvo labai sudėtinga. Tuo metu „Hegelmann“ lygis yra kiek žemesnis, žaisdamos su šiomis varžovėmis mes turėjome pranašumą, ilgiau kontroliavome kamuolį, bet mums dar labai trūksta geresnio savitarpio supratimo, nes daug perspektyvių atakų paprasčiausiai sužlugdydavome pačios, po netikslių perdavimų ar neteisingų sprendimų.

Kita vertus, realiai mes dar tik žengiame pirmus žingsnius aikštėje, mokomės žaisti kartu, kaip komanda. Turime daug gerų žaidėjų, sunkiai dirbame treniruotėse, tad neabejoju, kad po kelių savaičių mūsų žaidimas bus daug geresnis.

– Dvikovoje su „Hegelmann“ pelnei ir pirmąjį įvartį. Ar šis pasiekimas suteikė daugiau pasitikėjimo savimi?

– Džiaugiuosi, kad man pavyko pasižymėti antrose rungtynėse, dar smagiau, kad tai buvo pergalingas įvartis. Kadangi MFA „Žalgiris“-MRU ekipoje žaidžiu aikštės viduryje, bet arčiau gynėjų, tad progų dalyvauti atakose kol kas nebuvo daug. Vis dėlto, tikiu, kad tai ne paskutinis mano įvartis Lietuvoje. O pasitikėjimo savimi man tikrai netrūksta.

– Kokius tikslus keli sau futbolo aikštėje?

– Šį sezoną norėčiau įmušti daugiau nei 10 įvarčių, taip pat – atlikti kuo daugiau rezultatyvių perdavimų komandos draugėms ir padėti joms pelnyti įvarčius. Kita vertus, mano pagrindinė užduotis komandoje – kontroliuoti žaidimą aikštės viduryje, griauti varžovių atakas, laimėti oro dvikovas, o perėmus kamuolį – pradėti komandinius veiksmus puolime. Apskritai, tikiu, kad žaisdama Lietuvoje aš tobulėsiu ir kaip futbolininkė, ir kaip asmenybė.

– MFA „Žalgiris“-MRU paskutinius du sezonus LMFA A lygoje užėmė antrą vietą. Kaip manai, ar šiais metais galėtumėte kilti dar aukščiau?

– Kalbant apie komandinius tikslus – tikiu, kad mes galime mesti iššūkį „Gintros“ ekipai ir kovoti dėl pirmos vietos Lietuvos čempionate. Bet tam mes turime kiekvienose rungtynėse demonstruoti vis geresnį ir kokybiškesnį futbolą, kautis dėl pergalių ir rinkti taškus. Labai svarbu stengtis nekartoti klaidų ir nuolat tobulėti. Be abejo, mums dar trūksta susižaidimo, šiek tiek kliudo ir kalbos barjeras, tačiau tai tikrai ne pati didžiausia problema.